Tarptautinė grupinė paroda „Varpai ir patrankos“ pristato skirtingas šiuolaikinio meno kūrėjų strategijas militarizacijos akivaizdoje. Pavadinimas atkreipia dėmesį į istoriškai glaudų meno ir karo ryšį: karo metu varpai būdavo perliejami į patrankas ir kitą amuniciją. Kitaip tariant, nuo pat pradžių varpo idėjoje glūdi galimybė jį panaudoti kare – varpus ir patrankas dažnai liedavo tie patys meistrai. Ši, galbūt netikėta, metafora parodoje pasitelkiama nagrinėjant kompleksiškas karo ir kultūros sąsajas.

Šiuolaikinių konfliktų analizės žodyne menas ir kultūra atsiduria greta tokių sąvokų kaip minkštoji galia, psichologinės operacijos ar hibridinis karas. Visas jas sieja įžvalga, kad atskirti, kas yra karo dalis, o kas – ne, dažnai būna ypač sunku. Lygiai taip sunku nustatyti, kada ir kieno naudai komunikacijos priemonės, duomenų apdorojimo technologijos, energetikos ir kita infrastruktūra naudojamos civiliniais, o kada – kariniais tikslais. Panašiai daugiaprasmiai ar sunkiai perregimi gali būti ir sprendimai, susiję su klimato kaita, kraštovaizdžių keitimu, istorine atmintimi – jų tikrieji motyvai ar užsakovai ne visada aiškūs. 

Tokiomis aplinkybėmis militarizacijos, saugumizacijos ir taikos palaikymo strategijos neišvengiamai įsiveržia ir į meninės atsakomybės bei vaizduotės sferas. Šios parodos kūriniuose matome skirtingas varpų ir pabūklų sąveikas bei kompozicijas. Dalis darbų klausia, kokios jėgos, įsitikinimai ir strategijos šiandien formuoja karinius konfliktus, ar koks šiame kontekste galėtų būti meno vaidmuo. Į parodą įtraukti ankstesnių dešimtmečių kūriniai išryškina informacinių technologijų angažuotumą, tarptautinių santykių trapumą ir kitus ilgalaikius istorinius reiškinius.

Paroda rengiama pasaulį purtant karinėms ir kitoms, dažnai viena kitą maitinančioms krizėms. Rašant šį tekstą, Jungtinių Tautų įsteigta Nepriklausoma tarptautinė tyrimo komisija pripažino, kad Izraelis palestiniečių atžvilgiu Gazos Ruože vykdo genocidą, o Lenkija, reaguodama į pakartotinius Rusijos dronų NATO oro erdvės pažeidimus, paragino Aljansą svarstyti neskraidymo zonos virš Ukrainos sukūrimą. Diskusijos dėl šių konfliktų skaldo ES ir pasaulio visuomenes – neišvengiamai ir menininkų bendruomenes. Nerimą didina ir neretai iškylantis klausimas, ar būtinybė didinti ginklavimąsi ir dislokuoti Vokietijos kariuomenės brigadą Lietuvoje neprieštarauja troškimui matyti taikesnę ateitį.

Kaip tikrovė meno kūriniuose atsiveria ne dokumentiškai, o per metų metus plėtotų – neretai abstrahuojančių, žaismingų ar kitomis meninėmis priemonėmis grįstų – praktikų kontekstus. Ši paroda nepretenduoja būti išsamus, vienareikšmis ar objektyvus militarizacijos ir globalių konfliktų atspindys. Ji kviečia pažinti meninių praktikų įvairovę vis labiau konfliktuojančiame pasaulyje.

– Valentinas Klimašauskas, Virginija Januškevičiūtė

 

 

APIE PROJEKTĄ „BENDRADARBIAVIMO ASPEKTAI“ 

Ši paroda – bendra Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), Berlyno „Akademie der Künste“ (AdK) ir Goethe’s instituto Lietuvoje iniciatyva. Jos atspirties taškas – ilgalaikis Vokietijos kariuomenės brigados perkėlimas į Lietuvą. Šios brigados dislokavimas yra dalis NATO strategijos, skirtos sustiprinti Aljanso rytines sienas, reaguojant į tebesitęsiančią Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą. Per kelerius ateinančius metus į Lietuvą persikels apie 5 tūkst. karių, civilių darbuotojų ir jų šeimų narių, o visapusiškas kovinės brigados pajėgumas numatomas 2027 metais.

Atsispirdamas nuo šio įvykio, projektas kviečia žvelgti į platesnį Rusijos invazijos į Ukrainą kontekstą. Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje žymi reikšmingą geopolitinį pokytį, susijusį su platesnėmis transformacijomis ir skirtingais istoriniais naratyvais. Invazija glaudžiai siejasi su politiniu aplaidumu ekologijos ir ekonomikos plotmėse, nekritišku bendradarbiavimu su autoritariniais režimais – ypač energetikos sektoriuje – ir stiprėjančia (dez)informacinių technologijų įtaka. Projektas taip pat išryškina sparčią vertinimų bei pozicijų kaitą, globalių procesų tarpusavio susietumą, kultūrinius konfliktus ir nuogąstavimus, kurie neapsiriboja vien karine dimensija.

„Bendradarbiavimo aspektai“ – bandymas per meno kūrinius, diskusijas ir tekstus tyrinėti, kaip militarizacija veikia šiuolaikinį gyvenimą, kas mus atvedė į dabartinę situaciją ir kokios ateities galime tikėtis. Projektas suteikia platformą menininkams ir žiūrovams įsitraukti į šio geopolitinio poslinkio analizę, aptarti jo kompleksiškumą bei jame slypinčius prieštaravimus.

Projektą sudaro trys dalys: 2025 m. birželį įvykęs simpoziumas AdK Berlyne, tarptautinė paroda „Varpai ir patrankos“ ŠMC Vilniuje ir 2026 m. pasirodysiantis leidinys.

 

KURATORIŲ KOMANDA

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS – Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktorius, kuratorius ir rašytojas. Tarp didesnių jo kuruotų tarptautinių projektų – 1-oji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“ (2025), Lietuvos nacionalinis paviljonas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (kartu su João Laia, menininkai: Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024), šiuolaikinio meno festivalis „Coast Contemporary“ Lofoteno salose Norvegijoje (2023), 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ (kartu su João Laia, ŠMC, Vilnius, 2021), Alexandros Pirici choreografinis projektas (Kauno IX forto monumentas nacizmo aukoms atminti, 2020) ir Latvijos nacionalinis paviljonas Venecijos bienalėje (kartu su Inga Lāce, Daigos Grantinos personalinė paroda „Saules Suns“, 2019).

2024 m. Klimašauskas išleido knygą anglų kalba „Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes“ („Telekūniai. Kraujuojantys postrobotinių peizažų subtitrai“, „Mousse Publishing“, Milanas) – tai jo meno daktaro disertacijos, apgintos Vilniaus dailės akademijoje, dalis. Klimašauskas taip pat yra grožinės literatūros knygų „Daugiakampis“ („Six chairs books“, Kaunas, 2018), „Oh, my darling and other texts“ („The Baltic Notebooks of Anthony Blunt“, Vilnius, 2018) ir „Alfavilnius“ („Kitos knygos“, Vilnius, 2008) autorius. Tekstų yra publikavęs leidiniuose „A Prior Magazine“, „As a Journal“, „Beyond“, „Cura“, „Dot Dot Dot“, „Flash Institut“, „Flash Art“, „Kim Docs“, „Kunsthernes Hus“, „Good Times & Nocturnal News“ „Šiaurės Atėnai“, „ŠMC interviu“, „Metropolis M“, „Mousse“, „Nero“, „Paletten“, „Spike“ ir kitur.

VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ – Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kuratorė, Projektų organizavimo skyriaus vedėja, viena iš Baltijos trienalės projekto vadovių. Tarp svarbiausių ligšiol jos kuruotų grupinių parodų – pirmoji Sapiegų rūmų metinė paroda „Užuovėja“ (kartu su Edgaru Gerasimovičiumi, 2024), „Dalelių skilimas“ (su Ele Carpenter, 2020), „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“ (2018) ir 12-oji Baltijos trienalė (2015). Nuo 2013 m. ji kuravo personalines Gintaro Didžiapetrio, Melvin Moti, Dariaus Žiūros, Eglės Budvytytės, Antano Gerliko, Roberto Narkaus, Algirdo Šeškaus, Elenos Narbutaitės, Malvinos Jelinskaitės, Michael Portnoy, Brud, Yugi Agematsu, Arthur Jafa, Rosalind Nashashibi, Anastasios Sosunovos parodas ir projektus, dauguma jų vyko ŠMC. 

Svarbiausi jos leidybiniai projektai: rengiamas projekto „Bendradarbiavimo aspektai“ leidinys, Lietuvos paviljono 61-ojoje Venecijos bienalėje katalogas ir meninkės Anastasios Sosunovos kūrybai skirta knyga, taip pat jau išleista „Užuovėja“ (sudaryta kartu su Edgaru Gerasimovičiumi) ir 12-osios Baltijos trienalės leidybos programa, apimanti Dexter Sinister, Erik Thys, Kristupo Saboliaus, Marcos Lutyens, Deimanto Narkevičiaus ir Elenos Narbutaitės knygas bei parodos gidą. Januškevičiūtė yra viena iš Meno kritikos apdovanojimų iniciatorių ir organizacinės komandos narių, taip pat Tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė.